Tėvų nepasitikėjimas savimi: šešėlis vaikų pasitikėjimui?

Tėvų nepasitikėjimas savimi: šešėlis vaikų pasitikėjimui?

Dažnai pastebiu paradoksą: tėvai, patys nepasitikintys savimi, neretai iškelia didelius lūkesčius savo vaikams: turi pasitikėti savimi, “pastovėti” už savo nuomonę, neleisk su savimi taip elgtis, atstovėk save… Labai svarbu suprasti, kad vaikai pirmiausia elgesio modelių mokosi stebėdami savo tėvus ar svarbius gyvenime suaugusiuosius ir jeigu mato, kad suaugę abejoja savo jėgomis, vengia iššūkių, dažnai paklūsta pamindami savo vertybes,  tai gali paskatinti ir vaiką elgtis panašiai. Tėvų baimės ir nerimas gali persiduoti vaikams, o tai lemia nesaugumo jausmą, savęs suvokimo iškraipymą ir nepasitikėjimą savo gebėjimais.

Kitas svarbus dalykas, tėvai ar kiti reikšmingi suaugę vaiko gyvenime, patys neturintys tvirto pasitikėjimo savimi, neretai kelia nerealistiškai aukštus lūkesčius vaikams. Toks spaudimas vaikui kelia didelį stresą ir nerimą, nes jis gali jaustis nepajėgus atitikti suaugusiųjų lūkesčius ir nuvilti juos. Ilgainiui tai gali pakenkti vaiko pasitikėjimui savimi, o kartais net iššaukti sveikatos sutrikimus (panikos atakos, nerimas, valgymo sutrikimai, savižala, priklausomybės ir kt.)

Vietoj to, kad keltume vaikams nepamatuojamus ir dažnu atveju savo pačių lūkesčius, turėtume labiau jais tikėti, pasitikėti, skatinti ir palaikyti. Svarbu leisti vaikams tyrinėti, atrasti save ir mokytis iš savo klaidų. Taip pat svarbu atvirai kalbėti apie savo jausmus ir baimes, kad vaikai suprastų, jog visi žmonės kartais abejoja, nepasitiki savimi ir tai yra visiškai normalu. Savo artimoje aplinkoje turim sukurti saugią ir palaikančią aplinką vaikams, kad jie jaustųsi priimti, laisvi reikšti savo jausmus, nuomonę, tyrinėti pasaulį be baimės suklysti ar būti nuteistais. Suaugę turėtų skatinti vaiko smalsumą, kūrybiškumą ir savarankiškumą, mokyti vaikus atkaklumo ir gebėjimo įveikti sunkumus.

Svarbu suprasti, kad pasitikėjimas savimi nėra įgimta savybė. Tai įgūdis, kuris ugdomas per laiką ir patirtį. Mes, suaugę, vaidinam itin svarbų vaidmenį vaikų gyvenime kurdami saugią ir palankią aplinką ir tik priimdami vaikus, nekeldami jiems savo neįgyvendintų lūkesčių galime užauginti savimi pasitikinčius, drąsius, turinčius aiškią savo nuomonę vaikus. 

Autorė Agnė Tėvelytė – Petronienė

Nėra komentarų

Rašyti komentarą