Lyderių kartoje tėvai gana dažnai pasakoja apie situacijas, kai namuose ar individualiose veiklose vizualinės priemonės vaikui padeda, tačiau darželyje ar mokykloje jų atsisakoma. Kartais manoma, kad vaikas jau per didelis, kad jam užtenka žodinių instrukcijų, o kartais kortelės ar vaizdiniai planai tiesiog nėra įprasta ugdymo įstaigos darbo dalis. Tokiose situacijose verta atkreipti dėmesį ne į pačią priemonę, o į tai, ką ji duoda konkrečiam vaikui.

Vizualinė pagalba gali būti labai paprasta: paveikslėlis, nuotrauka, simbolis, užrašas, veiksmų seka, dienos planas ar „pirma–tada“ kortelė. Jos tikslas – padėti vaikui geriau suprasti, kas vyksta, ko iš jo tikimasi ir ką jis turi daryti toliau.

Kodėl vien žodžių kartais neužtenka?

Kai suaugęs pasako: „Baik žaisti, susitvarkyk žaislus, nusiplauk rankas ir sėsk prie stalo“, vaikui reikia ne tik išgirsti žodžius. Jis turi juos suprasti, išlaikyti atmintyje, prisiminti veiksmų eilę, sustabdyti tai, ką darė, perkelti dėmesį ir pradėti kitą veiklą.

Vienam vaikui tai pavyksta lengvai, kitam reikia daugiau laiko ar aiškesnės užuominos. Jei vaikas po kelių sekundžių pamiršta, ką reikėjo padaryti, tai nebūtinai reiškia, kad jis neklauso ar nenori bendradarbiauti. Kartais žodinę informaciją jam tiesiog sunkiau išlaikyti ir panaudoti.

Vaizdas išlieka prieš akis. Vaikas gali į jį pasižiūrėti dar kartą, pasitikrinti, kas dabar, kas bus po to ir kiek žingsnių dar liko. Dėl to mažėja poreikis nuolat kartoti tą pačią instrukciją.

Ką vizualinė pagalba gali palengvinti?

Tinkamai parinktos vizualinės priemonės gali padėti vaikui geriau suprasti dienos eigą, rutiną ir tai, ko iš jo tikimasi. Jos gali palengvinti perėjimą nuo vienos veiklos prie kitos, padėti išlaikyti dėmesį, atlikti kelių žingsnių užduotis, pasirinkti, išreikšti norus ir poreikius bei sumažinti nuolatinio suaugusiojo priminimo poreikį.

Vizualinės užuominos ypač naudingos tada, kai vaikui sunku vien iš žodinės instrukcijos suprasti, ką daryti dabar ir kas bus toliau. Matydamas veiksmų seką ar aiškią užuominą, vaikas gali savarankiškiau pradėti užduotį, nuosekliau ją atlikti ir užbaigti.

Vizualinė pagalba gali būti naudinga ne tik mokantis. Ji praverčia ir kasdienybėje: rengiantis, tvarkantis, ruošiantis išeiti, laukiant savo eilės, pereinant iš vienos veiklos į kitą ar mokantis naujos rutinos.

Kam tokios priemonės gali būti naudingos?

Vizualinės priemonės dažnai siejamos su autizmo spektro sutrikimu, tačiau jos gali būti naudingos ir daugeliui kitų vaikų. Diagnozė čia nėra pagrindinis kriterijus. Svarbiau stebėti, kaip vaikas supranta informaciją ir kaip jam sekasi veikti kasdienėse situacijose.

Vizualinę pagalbą verta išbandyti, jei vaikas dažnai pamiršta kelių žingsnių instrukcijas, sunkiai pereina prie kitos veiklos, pasimeta pasikeitus rutinai, nuolat laukia suaugusiojo priminimo, geriau supranta parodytą veiksmą nei ilgą paaiškinimą arba jam sunku žodžiais pasakyti, ko nori ar kaip jaučiasi.

Kokios vizualinės priemonės naudojamos?

Dienos planas

Dienos planas parodo vaikui, kas jo laukia ir kokia veiklų seka. Pavyzdžiui: rytinis ratas → užduotis → užkandis → laukas → pietūs → poilsis. Atliktą veiklą galima nuimti, apversti, perkelti į „baigta“ vietą arba pažymėti kaip atliktą. Vaikui svarbu matyti ne tik tai, kas dar laukia, bet ir tai, kad viena veikla jau baigėsi.

Toks planas padeda vaikui orientuotis dienoje ir lengviau priimti perėjimus. Visos dienos planas nėra būtinas kiekvienam vaikui. Kai kuriems pakanka parodyti tik artimiausias dvi ar tris veiklas.

„Pirma–tada“ kortelė

Tai labai paprasta priemonė, kuri parodo dviejų veiksmų seką. Pavyzdžiui: „Pirma – susitvarkome, tada – einame į lauką“ arba „Pirma – užduotis, tada – pertrauka“.

Ji gali būti naudinga, kai vaikui sunku nutraukti mėgstamą veiklą, pradėti mažiau patinkančią užduotį ar suprasti, kada galės grįžti prie norimos veiklos.

Veiksmų seka

Kai kurioms užduotims naudinga parodyti atskirus žingsnius. Pavyzdžiui, rankų plovimas gali būti suskirstytas į kelis vaizdus: atsuku vandenį → sušlapinu rankas → imu muilą → nuplaunu → nusausinu.

Tokia seka tinka ir rengiantis, ruošiant kuprinę, tvarkantis ar atliekant mokymosi užduotį. Ji padeda vaikui ne tik prisiminti, ką daryti, bet ir atlikti daugiau pačiam.

Komunikacijos kortelės

Kai vien žodžių nepakanka, paveikslėliai ar simboliai gali padėti vaikui išreikšti norus, pasirinkimus ir poreikius. Vaikas gali parodyti „noriu gerti“, „noriu dar“, „nenoriu“, „noriu pertraukos“ ar pasirinkti iš kelių veiklų. Tokiu būdu vizualinė priemonė tampa ne tik suaugusiojo instrukcija, bet ir būdu vaikui pačiam pasakyti, ko jis nori ar ko jam reikia.

Tokios priemonės nėra skirtos tik nekalbantiems vaikams. Kartais vaikas kalba, tačiau jam sunku greitai suformuluoti mintį, ypač pavargus, susijaudinus ar patekus į sudėtingesnę situaciją.

Emocijų kortelės

Emocijų paveikslėliai gali padėti vaikui atpažinti ir įvardyti savo būseną. Pradėti galima nuo kelių aiškių emocijų: džiaugsmo, liūdesio, pykčio, baimės ar nuovargio.

Kortelė pati neišmoko vaiko valdyti emocijos, tačiau ji gali padėti pradėti pokalbį: kas atsitiko, ką jauti, ko tau dabar reikia ir kas galėtų padėti.

Kaip pasirinkti tinkamą priemonę?

Vizualinė priemonė turi būti suprantama konkrečiam vaikui. Vienam pakaks paprasto simbolio, kitam aiškesnė bus tikra jo daikto ar vietos nuotrauka, trečiam – žodis kartu su paveikslėliu. Vaikui augant ir geriau suprantant simbolius, priemonė gali keistis. Gražus dizainas nėra svarbiausias dalykas. Svarbu, kad vaikas suprastų, ką mato.

Pradėti verta nuo vienos konkrečios situacijos, kurioje vaikui sunkiausia. Jei problema kyla rengiantis į lauką, nebūtina iš karto kurti visos dienos sistemos. Galima pradėti nuo kelių aiškių rengimosi žingsnių ir stebėti, ar tai padeda. Pradžioje geriau rodyti mažiau informacijos, o daugiau kortelių ar pasirinkimų pridėti tik tada, kai vaikas jau supranta, kaip jais naudotis.

Priemonė turi būti ten, kur jos reikia. Jei kortelės laikomos spintoje ir ištraukiamos tik tada, kai vaikas jau labai susijaudinęs, jų nauda bus maža. Vaikui naudinga turėti galimybę pačiam pasižiūrėti į planą ar užuominą. Pradžioje suaugusiajam gali reikėti parodyti, kaip priemone naudotis: kartu pažiūrėti į kortelę, susieti ją su veiksmu ir pakartoti tai kelis kartus.

Kai namuose padeda, o ugdymo įstaigoje nenaudojama

Lyderių kartoje tėvai gana dažnai pasakoja apie situacijas, kai namuose ar individualiose veiklose vizualinės priemonės vaikui akivaizdžiai padeda, tačiau darželyje, mokykloje ar kitoje ugdymo aplinkoje jų atsisakoma. Kartais manoma, kad vaikas jau per didelis, kartais baiminamasi, kad jis pripras prie kortelių, o kartais tokios priemonės tiesiog nėra įprasta konkrečios įstaigos darbo dalis.

Sprendimą naudoti ar nenaudoti vizualinę pagalbą prasminga grįsti tuo, kaip ji veikia konkretų vaiką. Jei su ja vaikas savarankiškiau pradeda užduotį, rečiau pasimeta, lengviau pereina nuo vienos veiklos prie kitos, mažiau laukia suaugusiojo priminimų ar aiškiau išreiškia savo poreikius, tai yra svarbi informacija tėvams ir pedagogams.

Jei priemonė ilgainiui tampa nebereikalinga, pradeda blaškyti arba vaikas tą patį gebėjimą stabiliai atlieka be jos, jos apimtį galima mažinti. Tikslas nėra naudoti korteles dėl pačių kortelių. Tikslas – padėti vaikui geriau suprasti situaciją ir kuo daugiau atlikti savarankiškai.

Kas svarbu naudojant vizualines priemones?

Priemonė turėtų būti naudojama nuosekliai. Jei vieną dieną vaikas turi aiškią veiksmų seką, o kitą dieną jos nebelieka, jam sunkiau suprasti, kuo remtis. Jei vaikas gali rinktis, verta įtraukti jį ir į patį planavimą – pavyzdžiui, leisti pasirinkti vieną iš dviejų veiklų ar nuspręsti, kurį veiksmą atliks pirmiau.

Vaizdas turi būti aiškus ir neperkrautas. Per daug kortelių, spalvų ar simbolių gali blaškyti. Geriau pradėti nuo mažiau ir papildyti tik tada, kai vaikui to reikia.

Suaugusieji turėtų naudoti tą pačią reikšmę turinčius simbolius ir panašias instrukcijas. Jei namuose viena kortelė reiškia pertrauką, ugdymo aplinkoje ji neturėtų reikšti visai ko kito.

Vertėtų stebėti rezultatą. Ar vaikas mažiau klausia? Ar greičiau pradeda veiklą? Ar mažiau reikia priminti? Ar lengviau pereina prie kitos užduoties? Atsakymai į šiuos klausimus padeda suprasti, ar pasirinkta priemonė iš tiesų naudinga.

Kada verta pasitarti su specialistu?

Jei vaikui sunku suprasti kasdienes instrukcijas, komunikuoti savo poreikius, pereiti tarp veiklų ar savarankiškai atlikti įprastas užduotis, verta aptarti situaciją su specialistu, kuris pažįsta vaiko raidą ir gali padėti parinkti tinkamas priemones.

Kuo aiškiau tėvai ir ugdymo įstaiga susitaria, kokia pagalba vaikui veikia, tuo lengviau išlaikyti nuoseklumą skirtingose aplinkose.

Jei kyla abejonių, ar vaikui reikia vizualinės pagalbos, kokia forma jam būtų tinkamiausia ar kaip ją taikyti namuose ir ugdymo aplinkoje, verta pasitarti. Kartais keli tikslūs pakeitimai kasdienybėje gali labai palengvinti tiek vaiko, tiek suaugusiųjų dieną. Geriau pasikonsultuoti anksčiau, negu ilgai laukti ir tikėtis, kad sunkumai išsispręs savaime.

„Lyderių karta“ konsultuoja tėvus, šeimas ir specialistus, padeda geriau suprasti vaiko elgesį, mokymosi ir komunikacijos sunkumus bei ieškoti praktiškų sprendimų, kuriuos galima taikyti kasdienėje aplinkoje.

„Lyderių karta“ – konsultacijos tėvams, šeimoms ir specialistams: www.lyderiukarta.lt, info@lyderiukarta.lt, +370 699 06652.

Straipsnį parengė Agnė Tėvelytė-Petronienė